Alsa – 2

Tu mane sutikai giliausioje dauboje,
Kuri aukštai ir didingai kyla virš nieko,
Koksai aš kvailys, kad ten aš nuveždiau tave.

Ar nematau, jog nematai tu mano veido?
O šios niūrios skylės migla pati tirščiausia,
Tu stovi prie manęs, tu kaip spindis aukso,

Bet aš neregis – mano akys aprasoję.