Teesie gyvastis

Lapai rudieji ant žemės virsta į nieką,
Vėtrų tarstomi ir į žemę išlydyti
Užleidžia naujajai žolelei savo vietą.

Ir atvyko po tiek laiko lapų ardyti
Vabaliukai, iš savo kiautų neišsprūdę,
Nes pagaliau ryžosi tie lapai išdygti.

Ir te dygte daigina medžiai savo burę,
Idant sugrįžtų paukšteliai atgal namuosna,
Ir dainuodami jie sau šoktų po saulele!

Ir ta pavasariška dulskna tesugrįžta,
Tegul gaivinte girdo ji kiekvieną gėlę,
Kad pro ūką matytume pilkiausią žiedą!

Teapgyvendina gamta kiekvieną musę,
Zvimbte sklajojančią aplink kiekvieną vaisių,
Kurs taipogi temaitina visa, kas gyva!

Galiausiai tebunie, kad visados taip būtų!